摘要：Straipsnyje, remiantis istoriniais ir memuariniais šaltiniais, aptariami XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių istoriniai įvykiai (1904–1905 ir 1914–1918), lėmę lietuvių politinės tautos ir savarankiškos valstybės atsiradimą, pristatoma memuarinė literatūra, susijusi su tų metų atmintimi, reprezentuojanti skirtingas perspektyvas. Prasidėjęs Didysis karas sustiprino jau puoselėtas viltis siekti autonominės nepriklausomybės, o karui baigiantis – politinės. Apie karo ir nepriklausomybės kovų laikotarpį memuarus paliko žymiausios to laikotarpio politikos ir kultūros asmenybės. Memuarinės literatūros spektras atveria plačią ir įvairią istorinių įvykių ir asmeninių išgyvenimų panoramą, užfiksuotą įvairiausiomis atminties formomis, tačiau vėliau ji buvo nustelbiama kitų įvykių, sąmoningai slopinama ir išsitrynė iš kolektyvinės bei kultūrinės tautos atminties. Straipsnyje, remiantis metodologinėmis atminties diskursų sampratomis (Maurice’o Halbwachso, Jano Assmanno, Aleidos Assmann ir kitų), chronologiniu ir geografiniu aspektais apžvelgiamas su Didžiojo karo metais susijęs memuarinės literatūros palikimas, keliamas tikslas grąžinti jį į istorinės ir kultūrinės atminties akiratį, analizuojama atminties vs. užmaršties, kaip politinių ir socialinių konstruktų, sąveika XX amžiaus istorijos kataklizmų kontekste.
关键词：istorija; Didysis karas; nepriklausomybė; atminties diskursai; užmarštis.
