摘要：Straipsnyje nagrinėjama alternatyvi toninių baltų kalbų priegaidžių požymių tyrimo metodika. Keliama darbinė hipotezė, kad kalbamuosius prozodinius elementus akustiniu požiūriu tikslingiau charakterizuoti ne pavieniais parametrais, bet jų kombinacijomis. Suponuojama, kad priegaidė yra veiksnys, sąlygojantis akustinių parametrų sąsajos pobūdį, kurį idealiu atveju galima būtų bandyti apibrėžti matematinėmis funkcijomis (skaičiuoti jų koeficientus). Empirinės medžiagos analizė patvirtina šias prielaidas. Tiek latvių (konkrečiai Valmieros tarmės), tiek lietuvių (šiaurinių žemaičių telšiškių) kalbų priegaides galima atskirti pagal pagrindinio dažnio pagreičio vidurkio (tono staigumu), pagreičio išvestinės (tono tolydumo, ang. Jerk) ir trukmės kombinaciją. Šie rezultatai ne tik palengvina fonetinės priegaidžių struktūros interpretavimą, bet ir suteikia naujų faktinių argumentų tipologiniams baltų kalbų tarmių ryšiams šiuo prozodiniu aspektu įvertinti. Be to, siūlomoji metodinė alternatyva galėtų prisidėti ir prie eksperimentinių tyrimų rezultatų pritaikymo kalbinėms technologijoms (pvz., sintezei).
