摘要：Lietuvių kalbotyroje jau seniai susiformavo nuostata, kad žodžių daryba iš esmės sutampa su derivacija. Darybos priemonės, nepatenkančios į derivaciją, arba laikomos didelio dėmesio nevertais darybos paribiais, arba apskritai tai nelaikoma daryba, nors formalūs darybos požymiai akivaizdūs (skruzdėlė : skruzdė), arba veliamasi į absoliučiai nevaisingas preskriptyvines diskusijas apie kažin kokias darybos klaidas (profsąjunga plg. vyrgydytojas). Maža to, derivacijai skiriama dūryba, nesant tikro aiškumo, kur iš tiesų yra darybos formantas ir kaip nustatyti dūrinio darybos reikšmę (nelaižytveršis : nelaižytas veršis). Straipsnyje siūlomas šių problemų sprendimas, apimantis visą lietuvių kalbos darybą (ne tik derivaciją) ir sprendžiantis čia paminėtas derivacijos problemas.
