摘要：Anotacija. Straipsnis pradedamas nacionalinės
tapatybės prigimties, sklaidos ir vaidmens edukologiniu
bei sociopolitologiniu vertinimu. Dėmesys fokusuojamas
į tuos bruožus, kurie gali būti aiškinami
kaip intensyvių pokyčių ir socialinių deformacijų rezultatas,
sulaukiantis daugiau negu iki šiol edukologijos
mokslo ir edukologų dėmesio. Plėtojamos teorinės
konstrukcijos išeities tašku imama V. K avolio suformuluota
„krizės asmenybės“ konstrukcija. Straipsnio
autorius toliau ją plėtoja, konkretizuoja išskirdamas
lietuviškoje realybėje besireiškiančius tos asmenybės
tipažus. Tai: tradicionalistas-etnokolektyvistas; naujalietuvis
(neolithuanus), arba modernistas; marginalas;
„užribio klasės“ asmuo. Apibrėžiami šių tipažų socialiniai
portretai. Išskirtinis dėmesys kreipiamas į tų
tipažų determinaciją, sklaidos sąlygas. Epiloginiuose
apmąstymuose bei išvadose sociologo žvilgsnis metamas
ir į normatyvine elgsena išsiskiriančią asmenybę
– taupiais bruožais piešiamas jos portretas.
